Gyvatvorės istorija Europoje siekia viduramžius, kai žaliąsias sienas buvo galima išvysti karalių parkuose, didikų soduose ir pilių teritorijose. Jau tada jos buvo vertinamos ne tik dėl estetikos, bet ir dėl praktinės naudos – apsaugos nuo vėjo, gyvūnų ir nepageidaujamų svečių. Šiandien gyvatvorės vėl sulaukia populiarumo, nes derina natūralų grožį ir funkcionalumą, o tinkamai prižiūrimos gali tarnauti kelis dešimtmečius.
Gyvatvorė: nuo idėjos – iki realizavimo
Gyvatvorės kūrimas prasideda nuo aiškios vizijos – kokią formą, aukštį ir tankį ji turėtų turėti. Nuo to priklauso augalų pasirinkimas. Karpomos gyvatvorės dažniausiai formuojamos iš tujų, eglių, kaulenių, nes šie augalai gerai toleruoja kirpimą ir ilgainiui suformuoja tankią sieną. Jei norima laisvai augančios gyvatvorės, galima rinktis kadagius, alyvas, erškėčius, hortenzijas ar kitus dekoratyvinius krūmus.
Augalai gali būti sodinami viena, dviem ar trimis eilėmis. Dviejų ir trijų eilučių gyvatvorės suteikia daugiau tankumo ir geresnę apsaugą, o trijų eilučių variantas dažnai sodinamas šachmatų principu, derinant skirtingas rūšis. Tokia gyvatvorė gali atlikti kelias funkcijas – būti užuovėja, akį traukiančiu sodo akcentu ir natūralia tvora.
Priežiūros svarba
Priežiūra – neatsiejama ilgaamžės gyvatvorės dalis. Spygliuočiai augalai paprastai karpomi kartą per metus, o lapuočiai – du kartus. Geometrinės gyvatvorės reikalauja ypač atidaus formos išlaikymo, todėl jas reikėtų tvarkyti vos pastebėjus, kad šakos pradeda išsikišti. Kirpimas ne tik formuoja išvaizdą, bet ir skatina tankesnį augimą.
Gyvatvorė – ne tik gražu, bet ir naudinga
Gyvatvorės nauda kiemo mikroklimatui neabejotina. Tankūs augalai saugo nuo dulkių, gatvės triukšmo, vėjo ir pernelyg intensyvios saulės. Aukšta gyvatvorė gali visiškai paslėpti kiemą nuo pašalinių žvilgsnių, o žema – padalyti teritoriją į atskiras erdves. Sklypą juosianti gyvatvorė iš 1,5 metro ar aukštesnių augalų yra patikima apsauga nuo vėjo, šalčio ir nepageidaujamų lankytojų.
Estetikos svarba – neabejotina
Grožis – dar viena svarbi gyvatvorės savybė. Žydinčios augalų rūšys, tokios kaip hortenzijos ar alyvos, suteikia kiemui spalvų ir kvapų, o vaisius vedantys augalai gali nudžiuginti uogomis. Kelių eilučių, skirtingų aukščių ir spalvų gyvatvorės gali tapti tikrais gyvo kraštovaizdžio meno kūriniais.
Verta kreiptis į specialistus
Nors gyvatvorę galima suformuoti ir patiems, pradedantiesiems patartina pasikonsultuoti su kraštovaizdžio specialistais. Jie parinks tinkamus augalus, įvertins dirvožemio sąlygas ir suplanuos sodinimo darbus. Be to, specialistai gali atlikti pirmąjį formuojamąjį kirpimą, kuris lemia būsimos gyvatvorės išvaizdą ir augimo kryptį.
Finansinis aspektas – ne paskutinėje vietoje
Finansiniu požiūriu gyvatvorė yra viena ekonomiškiausių tvoros alternatyvų. Jos įrengimas kainuoja kelis kartus pigiau nei mūrinės, betoninės ar metalinės tvoros statyba, o vėliau nereikia papildomų investicijų į dažymą ar remontą. Tinkamai prižiūrima gyvatvorė išliks graži ir funkcionali ilgus metus, nereikalaudama didelių sąnaudų.
Pabaigai
Gyvatvorė – tai ne tik dekoratyvinis elementas, bet ir natūrali užtvara, kuri puošia kiemą, gerina jo mikroklimatą, suteikia privatumo ir saugumo. Tinkamai parinkti augalai, kruopšti priežiūra ir nuoseklus formavimas leis sukurti ilgalaikį žalią barjerą, kuris bus vertas tiek viduramžių didikų sodų, tiek šiuolaikinio kiemo.
